Kas mes?

Labą vakarą!

Šiandien noriu su jumis pasidalinti savo minčių karuselė, kuri mane užplūdo ką tik, besiklojant lovą. Kaip iš pavadinimo supratot, o gal ir ne, kad įrašas bus apie kažką filosofinio, gal įkvepiančio. Bent jau norėčiau, kad jis jūs paskatintų susimąstyti ir pravalyti mintis, kad atsirastu vietos vertybėms(nemėgstu šios žodžio, bet jis čia tinka:D). Šią žiemą teko būti nemažai liūdesio liūne. Dažnai užplaukdavo bloga nuotaika ir norėjosi pabūti tik su savimi ir savo mintimis. Taigi per šias dienas supratau vieną dalyką:

Mes visi esam žmonės, nesvarbu, ar tu prezidentas ar valytojas, ar pasaulinio garso žvaigždė ar kasininkė, ar mokytojas ar mokinys - visų pirma mes visi esam žmonės, kad ir kokie mes. O po to eina jau tavo statusas visuomenėje. Tad, nesijauskite prastesni prieš kitus, kad esate valytojas, nesigėdinkite to. Pažįstu viena valytoja, kuri uždirba daug daugiau negu mūsų mokyklos mokytojai(kurie dirba keliose mokyklose).

Nesijauskite prastesni, jei iš jūsų yra tyčiojamasi, kalbėkite ir neužsisklęskite savyje. Arba jei nenorite kalbėti rašykite dienoraštį ar kur kitur. Man labai patiko viena citata: "Popierius atlaiko daugiau nei žmogus". Tad išbandykite šią frazę ir praneškite ar ji veikia.

Kartais man atrodydavo, kad pasaulis tapo niūrus ir pilkas(tą labai lėmė nuolatinis lietus). Bet vieną dieną kažkas pasikeitė ir norėjosi kažką daryti ir veikti. Pagalvojau, kodėl turėčiau liūdėti, kaip aplink mane yra ir gerų dalykų. Gal didelę dalį mano niūriu dienų lėmė mokytojai ir mokyklos spaudimas dėl pažymių. Kartais atrodo, kad dirbu daug daugiau negu tie pirmūnai, o gaunasi š.

Tokį įrašą atėjo mintis padaryti, kaip ir sakiau, neseniai. Man irgi buvo tokių dienų, kaip atrodo pasaulis griūna iš po kojų, bet man padėto vienas dalykas: dienoraščio rašymas. Manau, tokiam dalykui amžiaus limitas neturi būti nustatytas, kad dienorašti gali rašyti tik mažos mergaitės. Manau, tai yra būtinybė, kurią turi turėti žmogus, kad galėtu išlieti savo susikaupusias mintis. Kaip tai darau aš. Na, o jeigu nenorite rašyti yra įvairių kitų būdų: tapymas, piešimas, muzika, šokiai, vaidyba. Savęs išliejimo būdų yra begalė, tik mes jų nenorime ieškoti ir nueiname lengviausiai keliais. Tad, noriu paskatinti jus ieškoti tų būdų, būkite laimingais. Bet kartais sveika ir pabūti liūdnais. Gyvenkite, o ne egzistuokite.

Nežinau, ar bent kiek šis įrašas jums padėjo, ar įkvėpė, bet, manau, pabandyti juk verta.
Tai iki kito karto!