Bonum vesperum, draugai!
Po įtemptos ir gana netrumpos pertraukos grįžtu prie savo mylimos kasdienybės. Nepradėsiu teisintis ir kitaip paaiškint savo padarytus sprendimus, kurie jau yra padaryti ir jų nepakeis kažkoks nereikšmingas sakinys. Tiesiai šviesiai, tiesiog noriu išliet save, nes jaučiu, kad po truputi mano vidus tampa tuščias ir bespalvis.
Mano mintys tampa betikslės ir kupinos nevilties. Jaučiu, kad tampu depresingas ir gyvenimu nusivylęs individas, kuris slepiasi po optimisto kiautu. Kartais susimąstau, kodėl man nutinka dalykai, kurie mane ėda iš vidaus. Bet tada visada sakau sau, kad stipriems žmonės reikia išbandymų, dėl kurių jie ir tampa stipriais žmonėmis. Viskas gyvenime nutinka ne veltui, jei ateina staigiai, garsiai ir lyg iš giedro dangaus nusileidęs, išeina taip pat greitai, kaip atėjo, bet jei ateina pamažu, tyliai, atrodo lyg norėdamas įgelti į tavo skaudžiausią vietą, tai su šiais išbandymais sunkiau susitarti. Jie lyg parazitai, mintantys tavo silpnybėmis ir baimėmis.
Esu labai emocinga ir jautri asmenybė, čia ir yra mano didžiausia silpnybė. Neseniai sužinojau labai gėdingą naujieną, jei atvirai niekada nebuvo dar taip gėda kaip tada. Atrodo, lyg krisčiau į skylę vėl ir vėl. Tą akimirką galva buvo tuščia, mintys sustojo suktis galvoje, širdis nustojo plakti. Jausmas lyg kas nors būtų iš tavęs atėmęs griaučius ir liko vien tik minkšta dalis. Bet grįžus namo, supratau, kad tik mano požiūris yra kaltas, aš pati save ir įmetu į tą skylę. Todėl visada pradedu mąstyti, kad ir kokioje juodoje būsenoje bebūčiau, visada pamatysiu bent mažą šviesos spindulėlį, nes tik tamsa mums leidžia atskirti šviesą nuo tamsos.
Po įtemptos ir gana netrumpos pertraukos grįžtu prie savo mylimos kasdienybės. Nepradėsiu teisintis ir kitaip paaiškint savo padarytus sprendimus, kurie jau yra padaryti ir jų nepakeis kažkoks nereikšmingas sakinys. Tiesiai šviesiai, tiesiog noriu išliet save, nes jaučiu, kad po truputi mano vidus tampa tuščias ir bespalvis.Mano mintys tampa betikslės ir kupinos nevilties. Jaučiu, kad tampu depresingas ir gyvenimu nusivylęs individas, kuris slepiasi po optimisto kiautu. Kartais susimąstau, kodėl man nutinka dalykai, kurie mane ėda iš vidaus. Bet tada visada sakau sau, kad stipriems žmonės reikia išbandymų, dėl kurių jie ir tampa stipriais žmonėmis. Viskas gyvenime nutinka ne veltui, jei ateina staigiai, garsiai ir lyg iš giedro dangaus nusileidęs, išeina taip pat greitai, kaip atėjo, bet jei ateina pamažu, tyliai, atrodo lyg norėdamas įgelti į tavo skaudžiausią vietą, tai su šiais išbandymais sunkiau susitarti. Jie lyg parazitai, mintantys tavo silpnybėmis ir baimėmis.
Esu labai emocinga ir jautri asmenybė, čia ir yra mano didžiausia silpnybė. Neseniai sužinojau labai gėdingą naujieną, jei atvirai niekada nebuvo dar taip gėda kaip tada. Atrodo, lyg krisčiau į skylę vėl ir vėl. Tą akimirką galva buvo tuščia, mintys sustojo suktis galvoje, širdis nustojo plakti. Jausmas lyg kas nors būtų iš tavęs atėmęs griaučius ir liko vien tik minkšta dalis. Bet grįžus namo, supratau, kad tik mano požiūris yra kaltas, aš pati save ir įmetu į tą skylę. Todėl visada pradedu mąstyti, kad ir kokioje juodoje būsenoje bebūčiau, visada pamatysiu bent mažą šviesos spindulėlį, nes tik tamsa mums leidžia atskirti šviesą nuo tamsos.
Šiandien tiek, nenorėjau labai stipriai išsiplėsti, nes manau, kad įrašo dydis nenusako teksto kokybės. Todėl nenoriu kad tekstas būtų labai ištemptas ir taptų beprasmis.
Per altera testimonii!
