15 metų

Hello for now!

15 metų. 15 metų gyvenimo. 15 metų egzistavimo. 15 metų ieškojimo...ko?
Kartais, ne, ne kartais, o netgi labai dažnai susimąstau, ką aš nuveikiau per šiuos man suteiktus 15 metų. Ką gero padariau, ką blogo...Ar atradau tą, ką ieškoti pradėjau neseniai, bet supratau jau seniai.
• • •
Šiandien sapnavau gluminantį sapną, apie mergaitę, kuri ieškojo savęs visą gyvenimą, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, sekundę. Ir tik gilioje senatvėje, mirties patale, ji suprato, kad visą laiką...ji ir buvo savimi, ji save atrado jau vos gimdama. Manau, kad žmonės klaidingai kelia sau tikslus, kaip: "Nuo naujų metų pradėsiu ieškoti tikrojo savęs" arba " Nuo rytojaus būsiu savimi", ne, mano mieli žmonės, jūs ir esate tokie kokie esate, netgi tos pačios kaukės, kurias jūs taip įvardinate, yra jūsų dalies asmenybės atspindys. 

15 metų - tiek užtruko kol suvokiau viena reikšmingą dalyką. Nenoriu jo atskleisti, mano tikslas ne toks. Negaliu žmogui įkalti į galvą mano sugalvotos teorijos, jeigu jis nuo mažens yra įsitikinęs kitaip. Gerbiu kiekvieną nuomonę, kad ji ir kokia būtų priešinga manajai, todėl noriu, kad patys suprastumėte, ar jus būsite tas, kuris kiekviena sekančia dieną, sekundę ar dar velnias žino kada pradės atrasti tikrąjį save, ar būsite tas, kuris gyvens dabar - šia minute, bus savimi dabar, nes toks jūs jau esate. Pati neseniai tuo pradėjau vadovautis, aišku kartais sunku, negaliu nieko sakyti. Bet žinote, koks jausmas? Jaučiu, kad nuo pat mano kaulų čiulpų iki smegenų smelkiasi palengvėjimas. Jaučiuosi tokia laisva, nevaržoma. Gal netgi savanaudiškai, kad visko noriu dabar ir šią minutę. Esu labai nekantrus žmogus, todėl sakyčiau, kad ši situacija man labai patogi ir šilta. Jaučiuosi, kaip vėžlys, kuris pagaliau susitaikė, kad yra sausumos vėžlys ir niekada netaps jūriniu, kuris pagaliau susigyveno ir jam netgi labai patogu būti tave savame kiaute. Tai jo neatsiejama dalis, kaip stuburas žmogui. 

Taigi pagalvokite, kuris vėžlys norite būti jūs. Ir keliaukite į dar nepatirtą kelionę su savuoju kiautu. Nes nebus to tikrojo ar netikrojo aš, visada būsite tik jus vienas ir vienintelis, žmogus. And...

Bye for now.

I’m back

Bonum vesperum, draugai!

 Po įtemptos ir gana netrumpos pertraukos grįžtu prie savo mylimos kasdienybės. Nepradėsiu teisintis ir kitaip paaiškint savo padarytus sprendimus, kurie jau yra padaryti ir jų nepakeis kažkoks nereikšmingas sakinys. Tiesiai šviesiai, tiesiog noriu išliet save, nes jaučiu, kad po truputi mano vidus tampa tuščias ir bespalvis.

Mano mintys tampa betikslės ir kupinos nevilties. Jaučiu, kad tampu depresingas ir gyvenimu nusivylęs individas, kuris slepiasi po optimisto kiautu. Kartais susimąstau, kodėl man nutinka dalykai, kurie mane ėda iš vidaus. Bet tada visada sakau sau, kad stipriems žmonės reikia išbandymų, dėl kurių jie ir tampa stipriais žmonėmis. Viskas gyvenime nutinka ne veltui, jei ateina staigiai, garsiai ir lyg iš giedro dangaus nusileidęs, išeina taip pat greitai, kaip atėjo, bet jei ateina pamažu, tyliai, atrodo lyg norėdamas įgelti į tavo skaudžiausią vietą, tai su šiais išbandymais sunkiau susitarti. Jie lyg parazitai, mintantys tavo silpnybėmis ir baimėmis. 

Esu labai emocinga ir jautri asmenybė, čia ir yra mano didžiausia silpnybė. Neseniai sužinojau labai gėdingą naujieną, jei atvirai niekada nebuvo dar taip gėda kaip tada. Atrodo, lyg krisčiau į skylę vėl ir vėl. Tą akimirką galva buvo tuščia, mintys sustojo suktis galvoje, širdis nustojo plakti. Jausmas lyg kas nors būtų iš tavęs atėmęs griaučius ir liko vien tik minkšta dalis. Bet grįžus namo, supratau, kad tik mano požiūris yra kaltas, aš pati save ir įmetu į tą skylę. Todėl visada pradedu mąstyti, kad ir kokioje juodoje būsenoje bebūčiau, visada pamatysiu bent mažą šviesos spindulėlį, nes tik tamsa mums leidžia atskirti šviesą nuo tamsos. 

Šiandien tiek, nenorėjau labai stipriai išsiplėsti, nes manau, kad įrašo dydis nenusako teksto kokybės. Todėl nenoriu kad tekstas būtų labai ištemptas ir taptų beprasmis. 

Per altera testimonii!

Kas mes?

Labą vakarą!

Šiandien noriu su jumis pasidalinti savo minčių karuselė, kuri mane užplūdo ką tik, besiklojant lovą. Kaip iš pavadinimo supratot, o gal ir ne, kad įrašas bus apie kažką filosofinio, gal įkvepiančio. Bent jau norėčiau, kad jis jūs paskatintų susimąstyti ir pravalyti mintis, kad atsirastu vietos vertybėms(nemėgstu šios žodžio, bet jis čia tinka:D). Šią žiemą teko būti nemažai liūdesio liūne. Dažnai užplaukdavo bloga nuotaika ir norėjosi pabūti tik su savimi ir savo mintimis. Taigi per šias dienas supratau vieną dalyką:

Mes visi esam žmonės, nesvarbu, ar tu prezidentas ar valytojas, ar pasaulinio garso žvaigždė ar kasininkė, ar mokytojas ar mokinys - visų pirma mes visi esam žmonės, kad ir kokie mes. O po to eina jau tavo statusas visuomenėje. Tad, nesijauskite prastesni prieš kitus, kad esate valytojas, nesigėdinkite to. Pažįstu viena valytoja, kuri uždirba daug daugiau negu mūsų mokyklos mokytojai(kurie dirba keliose mokyklose).

Nesijauskite prastesni, jei iš jūsų yra tyčiojamasi, kalbėkite ir neužsisklęskite savyje. Arba jei nenorite kalbėti rašykite dienoraštį ar kur kitur. Man labai patiko viena citata: "Popierius atlaiko daugiau nei žmogus". Tad išbandykite šią frazę ir praneškite ar ji veikia.

Kartais man atrodydavo, kad pasaulis tapo niūrus ir pilkas(tą labai lėmė nuolatinis lietus). Bet vieną dieną kažkas pasikeitė ir norėjosi kažką daryti ir veikti. Pagalvojau, kodėl turėčiau liūdėti, kaip aplink mane yra ir gerų dalykų. Gal didelę dalį mano niūriu dienų lėmė mokytojai ir mokyklos spaudimas dėl pažymių. Kartais atrodo, kad dirbu daug daugiau negu tie pirmūnai, o gaunasi š.

Tokį įrašą atėjo mintis padaryti, kaip ir sakiau, neseniai. Man irgi buvo tokių dienų, kaip atrodo pasaulis griūna iš po kojų, bet man padėto vienas dalykas: dienoraščio rašymas. Manau, tokiam dalykui amžiaus limitas neturi būti nustatytas, kad dienorašti gali rašyti tik mažos mergaitės. Manau, tai yra būtinybė, kurią turi turėti žmogus, kad galėtu išlieti savo susikaupusias mintis. Kaip tai darau aš. Na, o jeigu nenorite rašyti yra įvairių kitų būdų: tapymas, piešimas, muzika, šokiai, vaidyba. Savęs išliejimo būdų yra begalė, tik mes jų nenorime ieškoti ir nueiname lengviausiai keliais. Tad, noriu paskatinti jus ieškoti tų būdų, būkite laimingais. Bet kartais sveika ir pabūti liūdnais. Gyvenkite, o ne egzistuokite.

Nežinau, ar bent kiek šis įrašas jums padėjo, ar įkvėpė, bet, manau, pabandyti juk verta.
Tai iki kito karto!

Druska jūrai

Sveiki!

Vėl sugrįžtu prie blogo rašymo, nes graužia sąžinė, kad nieko naujo jums neprašau. Be to galvoju, tai puiki progą pramiklinti pirštus, nes jau visai sustabarėjo. Taigi, šį kartą pristatysiu savo mėgstamiausios autorės - Ruta Sepetys knygą ''Druska jūrai''. Knygynuose knyga pasirodė visai ne per seniausiai. Iš kart pamačius internete, kad pasirodė ilgai laukta Rutos knyga, pagalvojau, kad man žūtbūt reikia ją perskaityti. Esu skaičiusi ir dar vieną jos knygą ''Tarp pilkų debėsų'', ši man paliko didžiulį įspūdi, iš kart perskaičius ją prisirašiau prie mėgstamiausių knygų sąrašo. Kas dar neskaitėte šios knygos, skubėkite ir nelaukite. 

Taigi, ilgai netempus gumos pristatysiu knygą.

Knygos autorė: Ruta Sepetys

Knygos išleidimo metai: 2016

Iš viso knygos puslapių: 320

Knygos žanras: istorinis romanas

Autorės kitos knygos: ''Tarp pilkų debėsų'', ''Nelengvu keliu''

Knygos aprašymas: Tai pasakojimas apie keturis žmones: prūsą - Florianą, lietuvę - Joana, lenkę - Emiliją ir vokietį - Alfredą. Šių žmonių tikslas patekti į laivą "Wilhelm Gustloff", kuris turi juos išgelbėti nuo okupantų. Visas veiksmas vyksta 1945 metai, žiemą. Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys.

Veikėjų aprašymas: 
Joana:. Joana yra iš Biržų kilusi seselė, priversta palikti savo tėvynę Lietuvą. Vienintelis tikslas, dabar ją ginantis į priekį, – grįžti pas savo šeimą. Ši asmenybė labai rūpestinga ir gailestinga, nedvejodama pasiaukojanti kitų labui. Nors apsimeta ledine, po karo metu užsiaugintais šarvais slepiasi didžiulė ir gera širdis. 
Florianas: Drįstu sakyti, kad šis veikėjas atlieka didžiausią vaidmenį knygoje. Nors vaikinas iš pažiūros atrodo beširdis ir užsidaręs, tačiau kuo toliau, tuo labiau minkštėjo, kol virto beveik geraširdžiu. Atsižvelgiant į jo amžių, vaikinas turėtų tarnauti Vokietijai, tačiau dėl aplinkiniams neaiškių priežasčių to nedaro.
Emilija:  Šis personažas suteikia knygai stiprų tragišką prieskonį. Šiai mergaitei teko daug iškentėti ir ne kartą susidurti akis į akį su žiauriais įvykiais ir net mirtimi. Emilija yra tas veikėjas, kurio skaitytojui nuoširdžiai gaila. Kuo ši mergaitė žavi ir užkrečia – tai neblėstančiu tikėjimu, viltimi ir ryžtu.
Alfredas: Asmeniškai man, šis veikėjas nuo pirmų eilučių nepatiko. Vos pradėjau skaityti suvokiau, kad šis veikėjas tingus, savimyla ir didžiausias bailys. Jis tarnauja savo tėvynei bei dievina fiurerį. Vaikinas visą laiką mintyse rašo laiškus namuose paliktai mylimajai Henerolei. 

Gintaro kambarys

"Wilhelm Gustloff" laivas

Ką manau apie knygą: Kadangi, esu istorijos fanatikė. Tad istorines knygas dievinu, ši nėra išimtis. Labai patiko nuosekliai aprašomi įvykiai, pats autorės perteikiamas jausmas. Šioje knygoje buvo ir meilės scenų, karo motyvų, buvo ir vietų nuo kurių man kaupėsi ašaros. Bet tekdavo susilaikyti.   Knygoje puikiai aprašomi veikėjai, ypač mane labai įkvėpė Florianas, jo būdas panašus į mano, gal todėl ir buvo įdomiausia apie jį skaityti. O sunkiausiai buvo suvokti, kad skaitai tikrų žmonių likimus. Pati turiu svajonę parašyti istorinę knygą, gal kada ir išvysite knygynuose mano knygą, duosiu jums žinoti. 

Vietos, kurios mane įkvėpė: 
1.  Neatsakiusi į klausimą pakartojo savąjį:
-Kuo tu vardu?
Žaizda degė, buvo silpna ir sukosi galva. Vardas. Kaip šešiolikto amžiaus dailininko, kurį motina dievino. Ne. Nesakysiu jai. Jokių šnekų.
Seselė atsiduso.
– Lazdą turėsi sukąsti. Tau labai skaudės.
Užsimerkiau.
Florianas, norėjau pasakyti. Aš vardu Florianas.Ir netrukus būsiu negyvas.

2. – Toji mergiotė. Ji be dokumentų.

Dokumentai…
Jis teisus. Emilija neturi tapatybės kortelės. Visai pamiršau. Vokietijos valdžia reikalavo, kad visi civiliai būtų prisiregistravę ir visur nešiotųsi dokumentą. <…> Dokumentą turėjome rodyti kiekvienam valdininkui ar kareiviui, jeigu lieptų. Nuo dokumentų priklausė mūsų likimas.
Pažvelgiau į ją, įsitaisiusią tarp ryšulių. Ji šypsodama man pamojo.
Emilija be dokumentų.
Nėra dokumentų – nėra ateities.

Apibendrinant: Vertinu šią knygą 10/10

Labai norėčiau, kad pasidalintumėte savo įspūdžiais apie šią knygą, gal citatomis, kurios Jus sužavėjo. Planuoju ateity daugiau išrašų daryti apie knygas, nes knygos yra istorija, paveldas...

Tai iki kito karto!

Aštuonetai aplink mane...

Sveiki, visi!

Kaip nuotaika? Kaip jaučiatės? Šiandien grįžau po ekskursijos po KTU - Kauno technologijų universitetą. Ten buvo paskaita ir mini praktika apie programavimą ir laidų vedimus, Taigi, reikėjo atsisėsti prieš kamerą ir pasirinkta tema kalbėti 2 minutes. Užduotis pasirodė lengva, bet nė velnio, žinokit, du kartus susimoviau - per vėlai įstojau ir juodai nusišnekėjau. Tad, atėjo tas lemiamas 3 kartas, kai turėjai pasakyti kalbą be priekaištų. Na, aišku pasakiau aš tą kalbą. Bet po to nuėjus pasižiūrėti koks gavosi reportažas vos ne apkurtau, ta prasme, aš žinojau, kad mano balsas nėra vienas iš tų vadinamų "aksominių" balsų, bet tikrai nemaniau, kad mano balsas kaip viščiuko. O tame reportaže mano balsas būtent toks ir buvo. Tad, užaugus su šia specialybę nieko bendro neturėsiu, ne vien dėl balso, bet tiesiog žinau, kad man čia bus ne darbas, o kiekvienos dienos stresas. O kaip sakoma - į darbą reikia eiti, kaip į šventę. Tad, man šito nebūtų. 
Čia buvo toks trumpas intarpas į tikrąjį įrašą.

Prisipažinsiu, kad esu numerologijos, horoskopų, reinkarnacijos ir visų tokių reiškinių fanatikė. Tad, neseniai naršiau savo numylėtame puslapyje anomalija.lt ir akys užkliuvo už žodžio numerologija. Niekada nenaršiau apie tokius dalykus šiame puslapyje, skaičiau tik įvairias naujienas. 
Skiltyje "numerologija" radau įvairiausiu testų, kaip "Namo ar buto skaičius. Kokia reikšmė jis neša?", "Koks esate žmogus galima sužinoti pagal savo vardo ir pavardės skaičių.", "Telefono numeris veikia mūsų gyvenimą" ir kitų mano akį užkabinančių straipsnių. Aišku, išsisprendžiau visus testus ir skaičiavau skaičiavau kol, pastebėjau kelis dalykus:

1. Mano numerologinis skaičius yra 8. Tai nėra keista, visi turi savo numerologinį skaičių. Bet dariusi testus ir skaičiavusi skaičiukus pagal straipsnių temas darėsi vis kraupiau ir neaiškiau.

2. Išsityrusi "Namo ar buto skaičius. Kokia jo reikšmė jis nešą". Gavau skaičių 8. Priėmiau, tai, kaip didelį sutapimą ir neėmiau sau į galvą. Ir dariau kitus testus.

3. Kai už mano akių užkliuvo straipsnis "Koks esate žmogus galima sužinoti pagal savo vardo ir pavardės skaičius". Suprantama, susigundžiusi padariau ir šį testą. Ir gavau taip pat 8. Na, duotas apibūdinimas man tiko, nesakau, kad viskas, bet dauguma atitiko. 

4. Išsisprendžiau beveik visus šio puslapio straipsnius ir gavau skaičiu 8. Daug apibūdinimų tiko daug ir ne. Tad nepriėmiau, tai, kaip už gryną pinigą.

6. Skaičiau, viename žurnale, kad jei mašinos numeryje pamatai 3 vienodus skaičius, tai didelė sėkmė visus metus.
Vieną dieną, eidama namo mano kojas staiga sustabdė, sustingdino mano akis viena juoda mašina. Užkliuvo mašinos numeris - 888. Raidžių neprisimenu, bet tas ir nėra svarbu. Svarbiausia, kad pamačiau skaičių 8. Galvoju: visai su manim gyvenimas pradėjo žaisti. 

7. Galvoju, kad jau taip supa mane tie 8, tai padariau dar vieną eksperimentą. Pasiieškojau internete  lentelės, pagal kurią raidės surašytos skaičiais. Ir pasidariau savo norimu 3 profesijų sąrašą su skaičiais. Ir sudėjau skaičius žodžio - Archeologija, Na, ir spėkit kokį skaičių gavau. O gi 8. 

8. Taip pat neseniai buvau susapnavus sapną, kad mes su baba einam gatve ir ji nusipirko laikraštį. Ir kažkaip man parūpo laikraščio numeris. Ir buvo parašytą: 1945 nr. 8. Pabudusi po sapno pasidarė labai keista, bet irgi neėmiau į širdį. Nes tu dažniausiai sapnuoji, tą ką tu paskutinio pagalvoji prieš miegą. Bet vis vien buvo labai keista ir nejauku.

Po 8 punkto man pasidarė vos ne paranoja, galvoju, gal tikrai aš koks stebuklingas vaikas. Visada eidama gatve analizavau mašinų numerius, juo sudėdavau. Ne visada gaudavau 8, bet kartais pasitaikydavo tokių. 
Taip pat vieną kartą eidama į parduotuvę mano akis užkliuvo už skelbimo. Kuriame buvo parašyta: veikia net 8 h. Ir vėl galvoju, tas 8. Bet po to papasakojau draugei ir kartu tik smagiai pasijuokėme ir nuleidome viską juokais. Bet taip ir neliko išaiškinta didžioji paslaptis - kodėl?
Tai va, tokia visa ir istorija. 
Tokį įrašą buvo mintis daryti, bet vėl gi, gal galvosit, kad čia tik išsigalvojau. Bet aj, spjoviau ir pagalvojau, jei bus neįdomu, tai ir neskaitysit.
Tad, pasidalinkite komentaruose gal ir jums buvo tokių panašių dalykų, gal aš ne viena tokia beprotė.:D
Tai, iki kito karto ir susimatysime kita įraše!

Įžanga:)

Sveiki, visi!

Net nežinau nuo ko pradėti, mano mintys, kaip laikrodžio sekundinė rodyklė, kiekvieną sekundę vis kita mintis. Taip ir girdžiu ausyse tik tak tik tak. Gerai, reikia pradėti.

Apie savo nuosavą blogą mąsčiau jau seniai. Bet nebuvo tinkamo pavadinimo ir nežinojau apie ką rašyti. Labai dėkoju savo draugei, kuri mane pastūmėjo imtis tokios veiklos. Taip pat mane labai įkvėpė Lunalight nuosavas blogas - "Under Lunalight". Sužavėjo nuo jos blogo sklindantis paslaptingumas. Tada, sau garsiai pasakiau, kad ir aš noriu, tokio blogo. Bet negaliu sakyti, kad panašūs.^^ 

Apie pavadinimą neteko ilgai galvoti, kiek prieš, tai maniau. Rašydamasi ant lapuko, kokį pavadinimą pasirinkti, tada tik ir atėjo į galvą šis pavadinimas. Taip pat paprašiau draugės, kad išrinktų jai labiausiai patikusi, tai taip ir gavosi, kad mūsų skoniai sutapo. 

 O rinkausi tarp "Kosmoso platybėse" - šis buvo mano numeris 2, bet jau labai kosmosiškai skamba. Pagalvojau, kad jei skaitytojai užeis į tokį blogą, tai ir tikėsis kažko su kosmosu. O kosmoso tema buvo paskutinę, kurią norėjau matyti savo bloge. 

Tada, galvojau, kad gal kokį "Naktiniai pašnekesiai su zuzana" arba "Pletkų kalnas", bet šie buvo jau nuvalkioti ir girdėti šimtą kartų. 

Tai taip ir sukiojosi galvelėje mano mintys, kol išsirinkau tą vienintelį - "Aukštai ant debesų". Šis buvo originaliausias ir paslaptingiausias. Pats tas man.

Tada, kai buvau nusprendusi blogo pavadinimą. Reikėjo sugalvoti apie ką gi rašyti. Tad sugalvojau, kad bus apie viską: apie mano skaitytas knygas, apie peržiūrėtus filmus, gyvenimo kryžkeles, nuosmukius ir pokylius. Bus visko. Taip pat labai laukiu jūsų komentarų, ką norėtumėte šiame bloge skaityti. Nes blogui ir yra svarbiausi skaitytojai, o jei jų nebus, deja nebus ir blogo. Na, bet šalin dabar tokias mintis. 

Na, manau tuo ir užbaigsiu savo įrašą, nes nežinau ką daugiau ir pridurti. 

Tai iki greito!

P.S. Lauksiu jūsų komentarų su nuomonėmis.