Drugeliai pilve

Labą vakarą!

Pastaruoju metu mano minčių verpete kirba mintys apie meilę ir grožį joje. Gal dėl to kad savo aplinkoje nieko kito ir negirdžiu. Meilė ten, meilė šen. Keliauja kilometrus, bet mano radaras jau nepajėgia jos fiksuoti. Bet kas yra ta meilė? Tie lakstantys drugeliai pilve? Liaudies išmintis pasakytų, kad tai natūrali nervinė reakciją į pakitusią, jus supančią aplinką. Bet aš noriu sužinoti ne moksliškąją pusę, pagrįsta terminais ir faktais. Aš noriu, visą tai pajausti, patirti, ką reiškia gyventi lyg ši diena gali būti ir paskutinė, nes ji per daug nereali, kad tęstųsi.
• • •

Vis dažniau gyvenamajame pasaulyje pastebiu išpūstą grožio kultą. Merginos bet kokia kainą stengiasi bent akimirkai pagauti patinkančio vaikino dėmesį. Vardan ko? Kad jis užmes akį į jus ir kitą minutę jau bus visą tai pamiršęs. O jus sau sukursite neregėtų iliuzijų, svajosite apie situacijas su kuriomis dažniausiai taip ir  nesusiduriate. Tad kylą klausimas... Kokia viso šito prasmė? Žinau žinau nepatyręs nesužinosi, bet stebėdama kitus man vis mažėja noras pačiai pajusti tuos drugelius pilve.
Galbūt, atvirai pasakius, mažėja ir savivertė. Pasižiūrėjus į veidrodį pradedi matyti tik gyvenimo išvargintą veidą. Imi pastebėti tik trūkumus. Randus. Bet tada pagalvokite, ar norite visą gyvenimą gailėti savęs ir matyti tik juoda balta. Gal jau pats metas suimti save į rankas ir įrodyti, kad grožis sklinda iš vidaus. Manau, grožis tėra iliuzija užpildyti žmogaus tuštybę, kuri su laiku vis auga. Nesureikšminkite to, kuris nėra amžinas ir vertinamas aplinkinių. Tuomet regėsite pasaulį visai kitomis paletės spalvomis. Galbūt net tada atskris jūsų drugeliai. Kol kas man pačiai sunkoka tai daryti, bet pasakysiu, šis jausmas atperka visas pastangas, visas karčias žmonių replikas. Supranti, kad į savo paveikslą gali įnešti vis daugiau naujų spalvų. Dailininku gali būti kiekvienas, bet kaip jus tai pateiksite liaudžiai - čia yra menas.

Vertinkite savo grožį. Ieškokite meilės bei laukite atskrendančių drugelių.
Sudie!

Throwback

Sveiki!

Manau, kad dauguma žmonių yra paragavę nusivylimo skonį, kartus tiesa? Kartais mes užmirštame savo tikrus draugus ir esam pasiruošę, bet kokią kainą prisidėti prie žmonių, kurie kitų akyse yra "kieti" ir pažengę į priekį visomis prasmėmis - pirmūnai. Bet nesuvokiame tiesos, kad tie tikrieji draugai nebus visada šalia, nesergės, nelies ašarų dėl jūsų, neguos, kada jums skaudu, nebus antras variantas. Kiekvienas turi savo kainą, taip, net tie tikrieji draugai turi savo kainą. Šiame pasaulyje nieko nėra nemokamo, kiekvienas nori gauti bent kažkokį grįžtamą ryšį atgal, bent dalelę nuoširdumo ir tiesos. 
• • •
Kartais sunku būti nuoširdžiam ir be kaukių, atrodo, kad pagaliau suradai tą žmogų su kuriuo gali būti savimi, jaustis laisva ir nepriklausoma, bet po to į akis tau teškiasi sniego gniūžtė, kuri numeta į šalį tavo rožinius akinius. Ir tada tu praregi ir vėl ieškai, ir ieškai, ir ieškai to inkaro, kuris tave laikytų tvirtai ant žemės, kad galėtum vėl jausti tvirtą ir gyvą žemę. Bet žinote ką? Man labiau patinka plūduriuoti savo jūroje, savo pasaulyje, nes ten viskas vyksta taip kaip aš noriu, tik ten galiu būti nenublokšta į kažkokia gūdžią dykynę. 

Grįžtant prie draugystės temos. Pasakysiu vieną tiesą, draugai yra kaip ugnis, kol suteiki deguonies ir akylai prižiūri jie tau atsilygina šilumą, bet vos tik nusisuksi jie išnyks kaip paskutinis dūmas ir liks tik kvapas, primenantis apie juos arba sunaikins viską, kas tau buvo brangu. Žmonių būna įvairių, kaip ir ugnies liepsnų. Nevisi atrodo tokie ramūs kokie yra, tiesiog jie moka trumpam prigesinti neišblėstančią ugnį savyje. Aš irgi turiu draugų, kurie yra labai skirtingi: vieni iki šiol negali atskleisti savo tikrųjų veidų, nors manau, kad jie jau pasiklydę tarp begalybės jų, kiti iki šiol negali išlipti iš savo patogiai šildomos vietos ir net nesiteiks pajudinti piršto dėl kito gerovės, o dar kiti, mano mėgstamiausi, tik apsimeta kad jiems tu įdomus, bet vos tik progai pasitaikius pameta tave lyg šunelį, o po to žiūri ir šypsosi tau į veidą. Bet kaip sakoma, draugą laikyk arti, bet priešą dar arčiau. Aš pati irgi ne avinėlis, irgi mėgstu užsidėti kaukę, nes taip paprasčiau gyventi, mėgstu įjungti mygtuką, kuris leidžia apie nieką negalvoti ir gyventi tik šia diena. Kol kas man sekasi labai gerai, net bendraujant su žmonėmis jautiesi, kad priklausytum tik sau vienam ir daugiam niekam kitam. Tampi visai kitokiu žmogumi, net su draugais praleistas laikas tampa kitoks, jie nebe atrodo tokie svetimi ir tampa tau šeima, be kurios negali egzistuot. Bet, taip, kartais mes susiduriame su jų ydomis ir vis sau kartojame, kokio velnio mes su jais bendraujame. Tada galvoje sau atsakome, kad pripratome prie jų ir jums esama padėtis patinka. 

Niekam nepatariu nudegti nuo draugo ar būti išduotam. Kiekvienas yra labai skirtingas ir savotiškas. Tik reikia priimti tiesą ir pasidarys lengviau. Branginkite kiekvieną praleistą akimirką su jais ir įjunkite išlaisvinimo mygtuką.

Sudie!