Labą vakarą!
Pastaruoju metu mano minčių verpete kirba mintys apie meilę ir grožį joje. Gal dėl to kad savo aplinkoje nieko kito ir negirdžiu. Meilė ten, meilė šen. Keliauja kilometrus, bet mano radaras jau nepajėgia jos fiksuoti. Bet kas yra ta meilė? Tie lakstantys drugeliai pilve? Liaudies išmintis pasakytų, kad tai natūrali nervinė reakciją į pakitusią, jus supančią aplinką. Bet aš noriu sužinoti ne moksliškąją pusę, pagrįsta terminais ir faktais. Aš noriu, visą tai pajausti, patirti, ką reiškia gyventi lyg ši diena gali būti ir paskutinė, nes ji per daug nereali, kad tęstųsi.
• • •
Vis dažniau gyvenamajame pasaulyje pastebiu išpūstą grožio kultą. Merginos bet kokia kainą stengiasi bent akimirkai pagauti patinkančio vaikino dėmesį. Vardan ko? Kad jis užmes akį į jus ir kitą minutę jau bus visą tai pamiršęs. O jus sau sukursite neregėtų iliuzijų, svajosite apie situacijas su kuriomis dažniausiai taip ir nesusiduriate. Tad kylą klausimas... Kokia viso šito prasmė? Žinau žinau nepatyręs nesužinosi, bet stebėdama kitus man vis mažėja noras pačiai pajusti tuos drugelius pilve.
Galbūt, atvirai pasakius, mažėja ir savivertė. Pasižiūrėjus į veidrodį pradedi matyti tik gyvenimo išvargintą veidą. Imi pastebėti tik trūkumus. Randus. Bet tada pagalvokite, ar norite visą gyvenimą gailėti savęs ir matyti tik juoda balta. Gal jau pats metas suimti save į rankas ir įrodyti, kad grožis sklinda iš vidaus. Manau, grožis tėra iliuzija užpildyti žmogaus tuštybę, kuri su laiku vis auga. Nesureikšminkite to, kuris nėra amžinas ir vertinamas aplinkinių. Tuomet regėsite pasaulį visai kitomis paletės spalvomis. Galbūt net tada atskris jūsų drugeliai. Kol kas man pačiai sunkoka tai daryti, bet pasakysiu, šis jausmas atperka visas pastangas, visas karčias žmonių replikas. Supranti, kad į savo paveikslą gali įnešti vis daugiau naujų spalvų. Dailininku gali būti kiekvienas, bet kaip jus tai pateiksite liaudžiai - čia yra menas.
Vertinkite savo grožį. Ieškokite meilės bei laukite atskrendančių drugelių.
Sudie!
Pastaruoju metu mano minčių verpete kirba mintys apie meilę ir grožį joje. Gal dėl to kad savo aplinkoje nieko kito ir negirdžiu. Meilė ten, meilė šen. Keliauja kilometrus, bet mano radaras jau nepajėgia jos fiksuoti. Bet kas yra ta meilė? Tie lakstantys drugeliai pilve? Liaudies išmintis pasakytų, kad tai natūrali nervinė reakciją į pakitusią, jus supančią aplinką. Bet aš noriu sužinoti ne moksliškąją pusę, pagrįsta terminais ir faktais. Aš noriu, visą tai pajausti, patirti, ką reiškia gyventi lyg ši diena gali būti ir paskutinė, nes ji per daug nereali, kad tęstųsi.
• • •
Galbūt, atvirai pasakius, mažėja ir savivertė. Pasižiūrėjus į veidrodį pradedi matyti tik gyvenimo išvargintą veidą. Imi pastebėti tik trūkumus. Randus. Bet tada pagalvokite, ar norite visą gyvenimą gailėti savęs ir matyti tik juoda balta. Gal jau pats metas suimti save į rankas ir įrodyti, kad grožis sklinda iš vidaus. Manau, grožis tėra iliuzija užpildyti žmogaus tuštybę, kuri su laiku vis auga. Nesureikšminkite to, kuris nėra amžinas ir vertinamas aplinkinių. Tuomet regėsite pasaulį visai kitomis paletės spalvomis. Galbūt net tada atskris jūsų drugeliai. Kol kas man pačiai sunkoka tai daryti, bet pasakysiu, šis jausmas atperka visas pastangas, visas karčias žmonių replikas. Supranti, kad į savo paveikslą gali įnešti vis daugiau naujų spalvų. Dailininku gali būti kiekvienas, bet kaip jus tai pateiksite liaudžiai - čia yra menas.
Vertinkite savo grožį. Ieškokite meilės bei laukite atskrendančių drugelių.
Sudie!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą