Laba diena!
Už lango graži, įkvepianti savo tyla, spalvomis, paukščių giesmėmis diena. Jau seniai mąsčiau, jog noriu sugrįžti prie blog'o rašymo. Pasiilgau nuolatinio kompiuterio mygtukų garso, šypsenos veide, kuomet pamatau baigtą darbą, kūrybos proceso. Todėl mąsčiau, mąsčiau... Ir nusprendžiau, jog suimsiu save į rankas ir parašysiu apie neseniai perskaitytą A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“. Tai ne ta knyga, kuria skaitai ir mėgaujiesi. Ji sukrečia, ji priverčia skaitytoją suprasti dalykus, kurių galbūt ir nesinori suprasti ir pamatyti.
• • •
Alvydas Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ į 1946 laikotarpį. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, bet žmonių dramos ne: „Štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – be vardų, be pavardžių. Štai motina su vaikais...“ Kyla klausimas, kur ji eina? Ko ji ieško? Kaip jaučiasi? Koks jos ir vaikų likimas?
Istorinės Antrojo pasaulinio karo aplinkybės paliko gilius ir skaudžius pėdsakus ne tik literatūroje, bet ir žmonių širdyse. Tai amžius, baimės, karų, teroro, žmonių ir tautų naikinimo. Tuomet buvo žalojama, prievartaujama, luošinama dvasia ir kūryba. Skaitydama Šlepiko knygą supratau, kokį siaubą teko suaugusiems ir vaikams patirti. Tai, ką patyrė, išliks visam gyvenimui kaip baimė, kuri lydės kiekviename žingsnyje. Kuomet lyg už parankės vedami baimės tėvai, vaikai, motinos praranda bet kokį žmogiškumą dėl paprasčiausio maišelio bulvių lupenų: „...tarytum plėšrūnė griebia, plešia, tempia, kemša į drobinį maišelį apšalusių bulvių lupenas. Akimirką stabteli, gal pusė sekundės, nes staiga save pamato iš šalies tarsi kirmėlę, besirausiančią išėdose...“ Skaitydama Alvydo Šlepiko romaną dar ilgai galvodavau apie tuo metu vykusius įvykius.
Autorius sumaniai smogia skaitytojui jau pačioje istorijos pradžioje, kurioje regime vaikų susidūrimą su sovietų armijos persekiojimu, išlikimo baime. Bene labiausiai sukrečianti epizodas, atskleidžianti suluošintą ir paveiktą pokario vaiko mąstyseną, nejautrią net pačiai mirčiai: „Renatė, kad būtų drąsiau įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja save drąsindama.“ Tai išryškina vaiko vidinę tragediją. Badas yra bene pagrindinė problema, atskleidžiama tekste. Knygoje stebina vaikų poelgiai, prilygstantys suaugusiesiems: norėdami išmaitinti šeimą Heincas, Renatė, Brigita, vilko vaikai. bėgo į Lietuvą parnešti maisto, ieškojo bet kokio darbo, nors nuolat jiems buvo primenama, kas jie tokie, iš kur jie. Jie tik vaikai, tačiau - vilko vaikai. Taip skaitytojas pamažu lieka tik su viena iš veikėjų – Renate, kurią priglaudė lietuviai ir pavadino Maryte. Nejaučiantis jokių emocijų vaikas yra priverstas išsižadėti savo tapatybės, savotiško „balso“, kuris gali išduoti jos paslaptis tam, kad galėtų išgyventi. Kūrinyje tarsi priešprieša vaikų nuoširdumui, jautrumui išryškėja suaugusiųjų abejingumas, pavyzdžiui Elzė, kuri išdavė savo seserį, slepiančią vokiečių vaiką. Taigi, sužinome, kad pokario laikotarpiu išryškėjo, kam yra svarbu dvasinės vertybės.
A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ daug skaudžių epizodų, išryškinusių istorinių aplinkybių įtaką žmogaus likimui. Nemažai epizodų teikiančių vilties, kad likimas ne visada priklauso nuo aplinkos ir ją supančių žmonių, daug turi įtakos net ir mažų, augančių vaikų ryžtas, meilė, atsakomybė. Rekomenduočiau ir kitiems perskaityti šią įdomią, sukrečiančią savo nuotaika knygą. Nepagailėkite laiko ir skirkite savo dėmesį šiam romanui.
Iki greito!
• • •
Alvydas Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ į 1946 laikotarpį. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, bet žmonių dramos ne: „Štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – be vardų, be pavardžių. Štai motina su vaikais...“ Kyla klausimas, kur ji eina? Ko ji ieško? Kaip jaučiasi? Koks jos ir vaikų likimas?
Istorinės Antrojo pasaulinio karo aplinkybės paliko gilius ir skaudžius pėdsakus ne tik literatūroje, bet ir žmonių širdyse. Tai amžius, baimės, karų, teroro, žmonių ir tautų naikinimo. Tuomet buvo žalojama, prievartaujama, luošinama dvasia ir kūryba. Skaitydama Šlepiko knygą supratau, kokį siaubą teko suaugusiems ir vaikams patirti. Tai, ką patyrė, išliks visam gyvenimui kaip baimė, kuri lydės kiekviename žingsnyje. Kuomet lyg už parankės vedami baimės tėvai, vaikai, motinos praranda bet kokį žmogiškumą dėl paprasčiausio maišelio bulvių lupenų: „...tarytum plėšrūnė griebia, plešia, tempia, kemša į drobinį maišelį apšalusių bulvių lupenas. Akimirką stabteli, gal pusė sekundės, nes staiga save pamato iš šalies tarsi kirmėlę, besirausiančią išėdose...“ Skaitydama Alvydo Šlepiko romaną dar ilgai galvodavau apie tuo metu vykusius įvykius.
Autorius sumaniai smogia skaitytojui jau pačioje istorijos pradžioje, kurioje regime vaikų susidūrimą su sovietų armijos persekiojimu, išlikimo baime. Bene labiausiai sukrečianti epizodas, atskleidžianti suluošintą ir paveiktą pokario vaiko mąstyseną, nejautrią net pačiai mirčiai: „Renatė, kad būtų drąsiau įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja save drąsindama.“ Tai išryškina vaiko vidinę tragediją. Badas yra bene pagrindinė problema, atskleidžiama tekste. Knygoje stebina vaikų poelgiai, prilygstantys suaugusiesiems: norėdami išmaitinti šeimą Heincas, Renatė, Brigita, vilko vaikai. bėgo į Lietuvą parnešti maisto, ieškojo bet kokio darbo, nors nuolat jiems buvo primenama, kas jie tokie, iš kur jie. Jie tik vaikai, tačiau - vilko vaikai. Taip skaitytojas pamažu lieka tik su viena iš veikėjų – Renate, kurią priglaudė lietuviai ir pavadino Maryte. Nejaučiantis jokių emocijų vaikas yra priverstas išsižadėti savo tapatybės, savotiško „balso“, kuris gali išduoti jos paslaptis tam, kad galėtų išgyventi. Kūrinyje tarsi priešprieša vaikų nuoširdumui, jautrumui išryškėja suaugusiųjų abejingumas, pavyzdžiui Elzė, kuri išdavė savo seserį, slepiančią vokiečių vaiką. Taigi, sužinome, kad pokario laikotarpiu išryškėjo, kam yra svarbu dvasinės vertybės.
A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ daug skaudžių epizodų, išryškinusių istorinių aplinkybių įtaką žmogaus likimui. Nemažai epizodų teikiančių vilties, kad likimas ne visada priklauso nuo aplinkos ir ją supančių žmonių, daug turi įtakos net ir mažų, augančių vaikų ryžtas, meilė, atsakomybė. Rekomenduočiau ir kitiems perskaityti šią įdomią, sukrečiančią savo nuotaika knygą. Nepagailėkite laiko ir skirkite savo dėmesį šiam romanui.
Iki greito!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą