Window of thoughts

Sveiki, visi!

Kartais žiūri į langą ir matai vaikus, žaidžiančius kieme, kiek keiksmažodžių jų turiningame žodyne jau nebesuskaičiuoju, mamas, šaukiančias juos namo, verdančias valgyt ir galvojančias, kada atsisėst, nes galo nėra, tėvo taip pat. Oi, suklydau, žiū jau už kampo žibutes mamai skina. O gal ne? Gal tai paliktas nuotykis po vakarykščio „50 gramų“  nuotykio? Taigi, ponai ir ponios ne Manhatanas čia jums.

Kartais va taip sėdi kokią valandėlę, meluoju, užtenka ir 15 minučių, ir galvoji, kad ko gi norėt iš tų augančių atžalų, kada jų visas pasaulis keiksmažodžiais ir „vertybėmis“ klotas. Žinoma, ne man smerkti, kuomet mane tėvai augino šiltnamio sąlygomis: visada pavalgiusi, aprengta, mylima. Tačiau, ar visapusiškai patenkinta tuo, ką darau, kaip eina mano gyvenimas, čia klausimas. Klausiat, ko trūksta? Pati savęs klausiu to kasdien. Iš tikro, nė nežinau. Tačiau kažkas manyje neduoda ramybės: ar tai viskas? Ar noriu tokio gyvenimo? Koks mano gyvenimo tikslas? Juk mokykloje mūsų nemoko, kaip pasigaminti valgyti, kaip apmokėti sąskaitas, kaip išgyventi, kai esi nepažįstame mieste. Kalbu, ne apie fizinę prasmę, bet apie dvasinę, emocinę. Galų gale, kaip pažinti ir pamilti save toks, koks esi. Juk nuėjęs į maisto parduotuvę nepulsi skaičiuoti, kiek vieno pakelio sviesto kainą sudaro visų pakelių sviesto kainą arba pamatęs trikampį sūrio gabalėlį neskaičiuosi jo sienos ilgį pagal Pitagoro teoremą, nes tau to nereikia, tau reikia tiesiog sūrio, o ne jo sienos. Juk grįžusi namo nesakysi savo vaikui: „Ne, brangioji, mamytė nenupirko sūrio, nes jis ne status.“  

Žinau, aš dar jauna, prieš akis visas gyvenimas. Tačiau jau seniai manęs tas nelabai guodžia, kada bedraamžiai žino, ko nori iš gyvenimo, kuriasi savo kelius. O tu sėdi apsiklojusi trupinių kilimu ir žiūri „Harį Poterį“, nes nebenori vėl atsiversti tą sekantį Google langą, kuriame spindi spalvingas užrašas „Asmenybės testas“.

Nebežinau, daugiau nė ką pridurti, nes būtų galima visą amžinybę pilstyti iš tuščio į kiaurą. Manau, kad mes, jaunimas, norime, kad būtų plačiau kalbama apie gyvenimiškus dalykus, savęs pažinimo pradmenis ir t.t. 

Iki greito!

Mano vardas - Marytė

Laba diena!

Už lango graži, įkvepianti savo tyla, spalvomis, paukščių giesmėmis diena. Jau seniai mąsčiau, jog noriu sugrįžti prie blog'o rašymo. Pasiilgau nuolatinio kompiuterio mygtukų garso, šypsenos veide, kuomet pamatau baigtą darbą, kūrybos proceso. Todėl mąsčiau, mąsčiau... Ir nusprendžiau, jog suimsiu save į rankas ir parašysiu apie neseniai perskaitytą A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“. Tai ne ta knyga, kuria skaitai ir mėgaujiesi. Ji sukrečia, ji priverčia skaitytoją suprasti dalykus, kurių galbūt ir nesinori suprasti ir pamatyti.
• • •
Alvydas Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ į 1946 laikotarpį. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, bet žmonių dramos ne: „Štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – be vardų, be pavardžių. Štai motina su vaikais...“ Kyla klausimas, kur ji eina? Ko ji ieško? Kaip jaučiasi? Koks jos ir vaikų likimas?

Istorinės Antrojo pasaulinio karo aplinkybės paliko gilius ir skaudžius pėdsakus ne tik literatūroje, bet ir žmonių širdyse. Tai amžius, baimės, karų, teroro, žmonių ir tautų naikinimo. Tuomet buvo žalojama, prievartaujama, luošinama dvasia ir kūryba. Skaitydama Šlepiko knygą supratau, kokį siaubą teko suaugusiems ir vaikams patirti. Tai, ką patyrė, išliks visam gyvenimui kaip baimė, kuri lydės kiekviename žingsnyje. Kuomet lyg už parankės vedami baimės tėvai, vaikai, motinos praranda bet kokį žmogiškumą dėl paprasčiausio maišelio bulvių lupenų: „...tarytum plėšrūnė griebia, plešia, tempia, kemša į drobinį maišelį apšalusių bulvių lupenas. Akimirką stabteli, gal pusė sekundės, nes staiga save pamato iš šalies tarsi kirmėlę, besirausiančią išėdose...“ Skaitydama Alvydo Šlepiko romaną dar ilgai galvodavau apie tuo metu vykusius įvykius. 

Autorius sumaniai smogia skaitytojui jau pačioje istorijos pradžioje, kurioje regime vaikų susidūrimą su sovietų armijos persekiojimu, išlikimo baime. Bene labiausiai sukrečianti epizodas, atskleidžianti suluošintą ir paveiktą pokario vaiko mąstyseną, nejautrią net pačiai mirčiai: „Renatė, kad būtų drąsiau įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja save drąsindama.“ Tai išryškina vaiko vidinę tragediją. Badas yra bene pagrindinė problema, atskleidžiama tekste. Knygoje stebina vaikų poelgiai, prilygstantys suaugusiesiems: norėdami išmaitinti šeimą Heincas, Renatė, Brigita, vilko vaikai. bėgo į Lietuvą parnešti maisto, ieškojo bet kokio darbo, nors nuolat jiems buvo primenama, kas jie tokie, iš kur jie.  Jie tik vaikai, tačiau - vilko vaikai. Taip skaitytojas pamažu lieka tik su viena iš veikėjų – Renate, kurią priglaudė lietuviai ir pavadino Maryte. Nejaučiantis jokių emocijų vaikas yra priverstas išsižadėti savo tapatybės, savotiško „balso“, kuris gali išduoti jos paslaptis tam, kad galėtų išgyventi. Kūrinyje tarsi priešprieša vaikų nuoširdumui, jautrumui išryškėja suaugusiųjų abejingumas, pavyzdžiui Elzė, kuri išdavė savo seserį, slepiančią vokiečių vaiką. Taigi, sužinome, kad pokario laikotarpiu išryškėjo, kam yra svarbu dvasinės vertybės. 

A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ daug skaudžių epizodų, išryškinusių istorinių aplinkybių įtaką žmogaus likimui. Nemažai epizodų teikiančių vilties, kad likimas ne visada priklauso nuo aplinkos ir ją supančių žmonių, daug turi įtakos net ir mažų, augančių vaikų ryžtas, meilė, atsakomybė. Rekomenduočiau ir kitiems perskaityti šią įdomią, sukrečiančią savo nuotaika knygą. Nepagailėkite laiko ir skirkite savo dėmesį šiam romanui.
Iki greito!