Window of thoughts

Sveiki, visi!

Kartais žiūri į langą ir matai vaikus, žaidžiančius kieme, kiek keiksmažodžių jų turiningame žodyne jau nebesuskaičiuoju, mamas, šaukiančias juos namo, verdančias valgyt ir galvojančias, kada atsisėst, nes galo nėra, tėvo taip pat. Oi, suklydau, žiū jau už kampo žibutes mamai skina. O gal ne? Gal tai paliktas nuotykis po vakarykščio „50 gramų“  nuotykio? Taigi, ponai ir ponios ne Manhatanas čia jums.

Kartais va taip sėdi kokią valandėlę, meluoju, užtenka ir 15 minučių, ir galvoji, kad ko gi norėt iš tų augančių atžalų, kada jų visas pasaulis keiksmažodžiais ir „vertybėmis“ klotas. Žinoma, ne man smerkti, kuomet mane tėvai augino šiltnamio sąlygomis: visada pavalgiusi, aprengta, mylima. Tačiau, ar visapusiškai patenkinta tuo, ką darau, kaip eina mano gyvenimas, čia klausimas. Klausiat, ko trūksta? Pati savęs klausiu to kasdien. Iš tikro, nė nežinau. Tačiau kažkas manyje neduoda ramybės: ar tai viskas? Ar noriu tokio gyvenimo? Koks mano gyvenimo tikslas? Juk mokykloje mūsų nemoko, kaip pasigaminti valgyti, kaip apmokėti sąskaitas, kaip išgyventi, kai esi nepažįstame mieste. Kalbu, ne apie fizinę prasmę, bet apie dvasinę, emocinę. Galų gale, kaip pažinti ir pamilti save toks, koks esi. Juk nuėjęs į maisto parduotuvę nepulsi skaičiuoti, kiek vieno pakelio sviesto kainą sudaro visų pakelių sviesto kainą arba pamatęs trikampį sūrio gabalėlį neskaičiuosi jo sienos ilgį pagal Pitagoro teoremą, nes tau to nereikia, tau reikia tiesiog sūrio, o ne jo sienos. Juk grįžusi namo nesakysi savo vaikui: „Ne, brangioji, mamytė nenupirko sūrio, nes jis ne status.“  

Žinau, aš dar jauna, prieš akis visas gyvenimas. Tačiau jau seniai manęs tas nelabai guodžia, kada bedraamžiai žino, ko nori iš gyvenimo, kuriasi savo kelius. O tu sėdi apsiklojusi trupinių kilimu ir žiūri „Harį Poterį“, nes nebenori vėl atsiversti tą sekantį Google langą, kuriame spindi spalvingas užrašas „Asmenybės testas“.

Nebežinau, daugiau nė ką pridurti, nes būtų galima visą amžinybę pilstyti iš tuščio į kiaurą. Manau, kad mes, jaunimas, norime, kad būtų plačiau kalbama apie gyvenimiškus dalykus, savęs pažinimo pradmenis ir t.t. 

Iki greito!

Mano vardas - Marytė

Laba diena!

Už lango graži, įkvepianti savo tyla, spalvomis, paukščių giesmėmis diena. Jau seniai mąsčiau, jog noriu sugrįžti prie blog'o rašymo. Pasiilgau nuolatinio kompiuterio mygtukų garso, šypsenos veide, kuomet pamatau baigtą darbą, kūrybos proceso. Todėl mąsčiau, mąsčiau... Ir nusprendžiau, jog suimsiu save į rankas ir parašysiu apie neseniai perskaitytą A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“. Tai ne ta knyga, kuria skaitai ir mėgaujiesi. Ji sukrečia, ji priverčia skaitytoją suprasti dalykus, kurių galbūt ir nesinori suprasti ir pamatyti.
• • •
Alvydas Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ į 1946 laikotarpį. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, bet žmonių dramos ne: „Štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – be vardų, be pavardžių. Štai motina su vaikais...“ Kyla klausimas, kur ji eina? Ko ji ieško? Kaip jaučiasi? Koks jos ir vaikų likimas?

Istorinės Antrojo pasaulinio karo aplinkybės paliko gilius ir skaudžius pėdsakus ne tik literatūroje, bet ir žmonių širdyse. Tai amžius, baimės, karų, teroro, žmonių ir tautų naikinimo. Tuomet buvo žalojama, prievartaujama, luošinama dvasia ir kūryba. Skaitydama Šlepiko knygą supratau, kokį siaubą teko suaugusiems ir vaikams patirti. Tai, ką patyrė, išliks visam gyvenimui kaip baimė, kuri lydės kiekviename žingsnyje. Kuomet lyg už parankės vedami baimės tėvai, vaikai, motinos praranda bet kokį žmogiškumą dėl paprasčiausio maišelio bulvių lupenų: „...tarytum plėšrūnė griebia, plešia, tempia, kemša į drobinį maišelį apšalusių bulvių lupenas. Akimirką stabteli, gal pusė sekundės, nes staiga save pamato iš šalies tarsi kirmėlę, besirausiančią išėdose...“ Skaitydama Alvydo Šlepiko romaną dar ilgai galvodavau apie tuo metu vykusius įvykius. 

Autorius sumaniai smogia skaitytojui jau pačioje istorijos pradžioje, kurioje regime vaikų susidūrimą su sovietų armijos persekiojimu, išlikimo baime. Bene labiausiai sukrečianti epizodas, atskleidžianti suluošintą ir paveiktą pokario vaiko mąstyseną, nejautrią net pačiai mirčiai: „Renatė, kad būtų drąsiau įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja save drąsindama.“ Tai išryškina vaiko vidinę tragediją. Badas yra bene pagrindinė problema, atskleidžiama tekste. Knygoje stebina vaikų poelgiai, prilygstantys suaugusiesiems: norėdami išmaitinti šeimą Heincas, Renatė, Brigita, vilko vaikai. bėgo į Lietuvą parnešti maisto, ieškojo bet kokio darbo, nors nuolat jiems buvo primenama, kas jie tokie, iš kur jie.  Jie tik vaikai, tačiau - vilko vaikai. Taip skaitytojas pamažu lieka tik su viena iš veikėjų – Renate, kurią priglaudė lietuviai ir pavadino Maryte. Nejaučiantis jokių emocijų vaikas yra priverstas išsižadėti savo tapatybės, savotiško „balso“, kuris gali išduoti jos paslaptis tam, kad galėtų išgyventi. Kūrinyje tarsi priešprieša vaikų nuoširdumui, jautrumui išryškėja suaugusiųjų abejingumas, pavyzdžiui Elzė, kuri išdavė savo seserį, slepiančią vokiečių vaiką. Taigi, sužinome, kad pokario laikotarpiu išryškėjo, kam yra svarbu dvasinės vertybės. 

A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ daug skaudžių epizodų, išryškinusių istorinių aplinkybių įtaką žmogaus likimui. Nemažai epizodų teikiančių vilties, kad likimas ne visada priklauso nuo aplinkos ir ją supančių žmonių, daug turi įtakos net ir mažų, augančių vaikų ryžtas, meilė, atsakomybė. Rekomenduočiau ir kitiems perskaityti šią įdomią, sukrečiančią savo nuotaika knygą. Nepagailėkite laiko ir skirkite savo dėmesį šiam romanui.
Iki greito!

Drugeliai pilve

Labą vakarą!

Pastaruoju metu mano minčių verpete kirba mintys apie meilę ir grožį joje. Gal dėl to kad savo aplinkoje nieko kito ir negirdžiu. Meilė ten, meilė šen. Keliauja kilometrus, bet mano radaras jau nepajėgia jos fiksuoti. Bet kas yra ta meilė? Tie lakstantys drugeliai pilve? Liaudies išmintis pasakytų, kad tai natūrali nervinė reakciją į pakitusią, jus supančią aplinką. Bet aš noriu sužinoti ne moksliškąją pusę, pagrįsta terminais ir faktais. Aš noriu, visą tai pajausti, patirti, ką reiškia gyventi lyg ši diena gali būti ir paskutinė, nes ji per daug nereali, kad tęstųsi.
• • •

Vis dažniau gyvenamajame pasaulyje pastebiu išpūstą grožio kultą. Merginos bet kokia kainą stengiasi bent akimirkai pagauti patinkančio vaikino dėmesį. Vardan ko? Kad jis užmes akį į jus ir kitą minutę jau bus visą tai pamiršęs. O jus sau sukursite neregėtų iliuzijų, svajosite apie situacijas su kuriomis dažniausiai taip ir  nesusiduriate. Tad kylą klausimas... Kokia viso šito prasmė? Žinau žinau nepatyręs nesužinosi, bet stebėdama kitus man vis mažėja noras pačiai pajusti tuos drugelius pilve.
Galbūt, atvirai pasakius, mažėja ir savivertė. Pasižiūrėjus į veidrodį pradedi matyti tik gyvenimo išvargintą veidą. Imi pastebėti tik trūkumus. Randus. Bet tada pagalvokite, ar norite visą gyvenimą gailėti savęs ir matyti tik juoda balta. Gal jau pats metas suimti save į rankas ir įrodyti, kad grožis sklinda iš vidaus. Manau, grožis tėra iliuzija užpildyti žmogaus tuštybę, kuri su laiku vis auga. Nesureikšminkite to, kuris nėra amžinas ir vertinamas aplinkinių. Tuomet regėsite pasaulį visai kitomis paletės spalvomis. Galbūt net tada atskris jūsų drugeliai. Kol kas man pačiai sunkoka tai daryti, bet pasakysiu, šis jausmas atperka visas pastangas, visas karčias žmonių replikas. Supranti, kad į savo paveikslą gali įnešti vis daugiau naujų spalvų. Dailininku gali būti kiekvienas, bet kaip jus tai pateiksite liaudžiai - čia yra menas.

Vertinkite savo grožį. Ieškokite meilės bei laukite atskrendančių drugelių.
Sudie!

Throwback

Sveiki!

Manau, kad dauguma žmonių yra paragavę nusivylimo skonį, kartus tiesa? Kartais mes užmirštame savo tikrus draugus ir esam pasiruošę, bet kokią kainą prisidėti prie žmonių, kurie kitų akyse yra "kieti" ir pažengę į priekį visomis prasmėmis - pirmūnai. Bet nesuvokiame tiesos, kad tie tikrieji draugai nebus visada šalia, nesergės, nelies ašarų dėl jūsų, neguos, kada jums skaudu, nebus antras variantas. Kiekvienas turi savo kainą, taip, net tie tikrieji draugai turi savo kainą. Šiame pasaulyje nieko nėra nemokamo, kiekvienas nori gauti bent kažkokį grįžtamą ryšį atgal, bent dalelę nuoširdumo ir tiesos. 
• • •
Kartais sunku būti nuoširdžiam ir be kaukių, atrodo, kad pagaliau suradai tą žmogų su kuriuo gali būti savimi, jaustis laisva ir nepriklausoma, bet po to į akis tau teškiasi sniego gniūžtė, kuri numeta į šalį tavo rožinius akinius. Ir tada tu praregi ir vėl ieškai, ir ieškai, ir ieškai to inkaro, kuris tave laikytų tvirtai ant žemės, kad galėtum vėl jausti tvirtą ir gyvą žemę. Bet žinote ką? Man labiau patinka plūduriuoti savo jūroje, savo pasaulyje, nes ten viskas vyksta taip kaip aš noriu, tik ten galiu būti nenublokšta į kažkokia gūdžią dykynę. 

Grįžtant prie draugystės temos. Pasakysiu vieną tiesą, draugai yra kaip ugnis, kol suteiki deguonies ir akylai prižiūri jie tau atsilygina šilumą, bet vos tik nusisuksi jie išnyks kaip paskutinis dūmas ir liks tik kvapas, primenantis apie juos arba sunaikins viską, kas tau buvo brangu. Žmonių būna įvairių, kaip ir ugnies liepsnų. Nevisi atrodo tokie ramūs kokie yra, tiesiog jie moka trumpam prigesinti neišblėstančią ugnį savyje. Aš irgi turiu draugų, kurie yra labai skirtingi: vieni iki šiol negali atskleisti savo tikrųjų veidų, nors manau, kad jie jau pasiklydę tarp begalybės jų, kiti iki šiol negali išlipti iš savo patogiai šildomos vietos ir net nesiteiks pajudinti piršto dėl kito gerovės, o dar kiti, mano mėgstamiausi, tik apsimeta kad jiems tu įdomus, bet vos tik progai pasitaikius pameta tave lyg šunelį, o po to žiūri ir šypsosi tau į veidą. Bet kaip sakoma, draugą laikyk arti, bet priešą dar arčiau. Aš pati irgi ne avinėlis, irgi mėgstu užsidėti kaukę, nes taip paprasčiau gyventi, mėgstu įjungti mygtuką, kuris leidžia apie nieką negalvoti ir gyventi tik šia diena. Kol kas man sekasi labai gerai, net bendraujant su žmonėmis jautiesi, kad priklausytum tik sau vienam ir daugiam niekam kitam. Tampi visai kitokiu žmogumi, net su draugais praleistas laikas tampa kitoks, jie nebe atrodo tokie svetimi ir tampa tau šeima, be kurios negali egzistuot. Bet, taip, kartais mes susiduriame su jų ydomis ir vis sau kartojame, kokio velnio mes su jais bendraujame. Tada galvoje sau atsakome, kad pripratome prie jų ir jums esama padėtis patinka. 

Niekam nepatariu nudegti nuo draugo ar būti išduotam. Kiekvienas yra labai skirtingas ir savotiškas. Tik reikia priimti tiesą ir pasidarys lengviau. Branginkite kiekvieną praleistą akimirką su jais ir įjunkite išlaisvinimo mygtuką.

Sudie! 

15 metų

Hello for now!

15 metų. 15 metų gyvenimo. 15 metų egzistavimo. 15 metų ieškojimo...ko?
Kartais, ne, ne kartais, o netgi labai dažnai susimąstau, ką aš nuveikiau per šiuos man suteiktus 15 metų. Ką gero padariau, ką blogo...Ar atradau tą, ką ieškoti pradėjau neseniai, bet supratau jau seniai.
• • •
Šiandien sapnavau gluminantį sapną, apie mergaitę, kuri ieškojo savęs visą gyvenimą, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, sekundę. Ir tik gilioje senatvėje, mirties patale, ji suprato, kad visą laiką...ji ir buvo savimi, ji save atrado jau vos gimdama. Manau, kad žmonės klaidingai kelia sau tikslus, kaip: "Nuo naujų metų pradėsiu ieškoti tikrojo savęs" arba " Nuo rytojaus būsiu savimi", ne, mano mieli žmonės, jūs ir esate tokie kokie esate, netgi tos pačios kaukės, kurias jūs taip įvardinate, yra jūsų dalies asmenybės atspindys. 

15 metų - tiek užtruko kol suvokiau viena reikšmingą dalyką. Nenoriu jo atskleisti, mano tikslas ne toks. Negaliu žmogui įkalti į galvą mano sugalvotos teorijos, jeigu jis nuo mažens yra įsitikinęs kitaip. Gerbiu kiekvieną nuomonę, kad ji ir kokia būtų priešinga manajai, todėl noriu, kad patys suprastumėte, ar jus būsite tas, kuris kiekviena sekančia dieną, sekundę ar dar velnias žino kada pradės atrasti tikrąjį save, ar būsite tas, kuris gyvens dabar - šia minute, bus savimi dabar, nes toks jūs jau esate. Pati neseniai tuo pradėjau vadovautis, aišku kartais sunku, negaliu nieko sakyti. Bet žinote, koks jausmas? Jaučiu, kad nuo pat mano kaulų čiulpų iki smegenų smelkiasi palengvėjimas. Jaučiuosi tokia laisva, nevaržoma. Gal netgi savanaudiškai, kad visko noriu dabar ir šią minutę. Esu labai nekantrus žmogus, todėl sakyčiau, kad ši situacija man labai patogi ir šilta. Jaučiuosi, kaip vėžlys, kuris pagaliau susitaikė, kad yra sausumos vėžlys ir niekada netaps jūriniu, kuris pagaliau susigyveno ir jam netgi labai patogu būti tave savame kiaute. Tai jo neatsiejama dalis, kaip stuburas žmogui. 

Taigi pagalvokite, kuris vėžlys norite būti jūs. Ir keliaukite į dar nepatirtą kelionę su savuoju kiautu. Nes nebus to tikrojo ar netikrojo aš, visada būsite tik jus vienas ir vienintelis, žmogus. And...

Bye for now.

I’m back

Bonum vesperum, draugai!

 Po įtemptos ir gana netrumpos pertraukos grįžtu prie savo mylimos kasdienybės. Nepradėsiu teisintis ir kitaip paaiškint savo padarytus sprendimus, kurie jau yra padaryti ir jų nepakeis kažkoks nereikšmingas sakinys. Tiesiai šviesiai, tiesiog noriu išliet save, nes jaučiu, kad po truputi mano vidus tampa tuščias ir bespalvis.

Mano mintys tampa betikslės ir kupinos nevilties. Jaučiu, kad tampu depresingas ir gyvenimu nusivylęs individas, kuris slepiasi po optimisto kiautu. Kartais susimąstau, kodėl man nutinka dalykai, kurie mane ėda iš vidaus. Bet tada visada sakau sau, kad stipriems žmonės reikia išbandymų, dėl kurių jie ir tampa stipriais žmonėmis. Viskas gyvenime nutinka ne veltui, jei ateina staigiai, garsiai ir lyg iš giedro dangaus nusileidęs, išeina taip pat greitai, kaip atėjo, bet jei ateina pamažu, tyliai, atrodo lyg norėdamas įgelti į tavo skaudžiausią vietą, tai su šiais išbandymais sunkiau susitarti. Jie lyg parazitai, mintantys tavo silpnybėmis ir baimėmis. 

Esu labai emocinga ir jautri asmenybė, čia ir yra mano didžiausia silpnybė. Neseniai sužinojau labai gėdingą naujieną, jei atvirai niekada nebuvo dar taip gėda kaip tada. Atrodo, lyg krisčiau į skylę vėl ir vėl. Tą akimirką galva buvo tuščia, mintys sustojo suktis galvoje, širdis nustojo plakti. Jausmas lyg kas nors būtų iš tavęs atėmęs griaučius ir liko vien tik minkšta dalis. Bet grįžus namo, supratau, kad tik mano požiūris yra kaltas, aš pati save ir įmetu į tą skylę. Todėl visada pradedu mąstyti, kad ir kokioje juodoje būsenoje bebūčiau, visada pamatysiu bent mažą šviesos spindulėlį, nes tik tamsa mums leidžia atskirti šviesą nuo tamsos. 

Šiandien tiek, nenorėjau labai stipriai išsiplėsti, nes manau, kad įrašo dydis nenusako teksto kokybės. Todėl nenoriu kad tekstas būtų labai ištemptas ir taptų beprasmis. 

Per altera testimonii!

Kas mes?

Labą vakarą!

Šiandien noriu su jumis pasidalinti savo minčių karuselė, kuri mane užplūdo ką tik, besiklojant lovą. Kaip iš pavadinimo supratot, o gal ir ne, kad įrašas bus apie kažką filosofinio, gal įkvepiančio. Bent jau norėčiau, kad jis jūs paskatintų susimąstyti ir pravalyti mintis, kad atsirastu vietos vertybėms(nemėgstu šios žodžio, bet jis čia tinka:D). Šią žiemą teko būti nemažai liūdesio liūne. Dažnai užplaukdavo bloga nuotaika ir norėjosi pabūti tik su savimi ir savo mintimis. Taigi per šias dienas supratau vieną dalyką:

Mes visi esam žmonės, nesvarbu, ar tu prezidentas ar valytojas, ar pasaulinio garso žvaigždė ar kasininkė, ar mokytojas ar mokinys - visų pirma mes visi esam žmonės, kad ir kokie mes. O po to eina jau tavo statusas visuomenėje. Tad, nesijauskite prastesni prieš kitus, kad esate valytojas, nesigėdinkite to. Pažįstu viena valytoja, kuri uždirba daug daugiau negu mūsų mokyklos mokytojai(kurie dirba keliose mokyklose).

Nesijauskite prastesni, jei iš jūsų yra tyčiojamasi, kalbėkite ir neužsisklęskite savyje. Arba jei nenorite kalbėti rašykite dienoraštį ar kur kitur. Man labai patiko viena citata: "Popierius atlaiko daugiau nei žmogus". Tad išbandykite šią frazę ir praneškite ar ji veikia.

Kartais man atrodydavo, kad pasaulis tapo niūrus ir pilkas(tą labai lėmė nuolatinis lietus). Bet vieną dieną kažkas pasikeitė ir norėjosi kažką daryti ir veikti. Pagalvojau, kodėl turėčiau liūdėti, kaip aplink mane yra ir gerų dalykų. Gal didelę dalį mano niūriu dienų lėmė mokytojai ir mokyklos spaudimas dėl pažymių. Kartais atrodo, kad dirbu daug daugiau negu tie pirmūnai, o gaunasi š.

Tokį įrašą atėjo mintis padaryti, kaip ir sakiau, neseniai. Man irgi buvo tokių dienų, kaip atrodo pasaulis griūna iš po kojų, bet man padėto vienas dalykas: dienoraščio rašymas. Manau, tokiam dalykui amžiaus limitas neturi būti nustatytas, kad dienorašti gali rašyti tik mažos mergaitės. Manau, tai yra būtinybė, kurią turi turėti žmogus, kad galėtu išlieti savo susikaupusias mintis. Kaip tai darau aš. Na, o jeigu nenorite rašyti yra įvairių kitų būdų: tapymas, piešimas, muzika, šokiai, vaidyba. Savęs išliejimo būdų yra begalė, tik mes jų nenorime ieškoti ir nueiname lengviausiai keliais. Tad, noriu paskatinti jus ieškoti tų būdų, būkite laimingais. Bet kartais sveika ir pabūti liūdnais. Gyvenkite, o ne egzistuokite.

Nežinau, ar bent kiek šis įrašas jums padėjo, ar įkvėpė, bet, manau, pabandyti juk verta.
Tai iki kito karto!